Nuo senų laikų miškas žmonijai reiškė natūralumą, vienintelį tokį tikrą ir nepaliestą civilizacijos. Tai laukinių gyvūnų namai bei kiekvieno žmogaus sielos prieglobstis. Nors ne visiems yra aktualu ir malonu prižiūrėti aplinką ar domėtis jos sveikatingu išlaikymu, miškas kaip objektas vis tiek išlieka labai aukštai vertinamu ir gerbiamu dalyku. Deja, bet noras išnaudoti visas teikiamas miško galimybes dažnai nugali natūralumo troškimą – todėl miškingumas mažėja, bet rūpinamasi dirbtinai sukurtų miškų egzistavimu. Dėl šios priežasties miško kaina yra nuolat kylanti ir turinti vis didesnę ne tik piniginę, bet ir emocinę vertę.

Dažnas žmogus galėtų pasakyti, jog į gamtą vyksta tik tada, kai nepaliaujamai veikia stresas, kai nebepavyksta susikaupti ir norisi pabėgti nuo kasdienybės. Miško kvapas nukelia į vaikystę, kurios metu dauguma laiko lauke praleido daugiau nei dabar yra įprasta tai daryti. Akys, kasdien pripratusios prie asfalto ir skardos spalvų, miško apsuptyje gali pajusti tikrovės ir natūraliai žalios spalvos atspalvius. Miške dažnai pasijuntama kaip laimės terapijoje – užtenka vos kelių minučių. Dėl tokių gerų pojūčių svarbu išsaugoti miškų idėją, tačiau nereikia pamiršti ir kasdienius darbus lengvinančių poreikių, kuriems kartais prireikia medienos ar žemės ploto. Todėl skeptiškai į su metais keičiamą miško paskirtį žiūrėti nereikėtų – kartais miškai kertami ir dėl to, jog medžiai per seni ir pūvantys, o žemė nebederlinga naujiems augalams sodinti.

Taigi, pasvarstymai apie miško teikiamą gėrį kartais persikelia į pasvarstymus apie kasdienybę, su kuria susiduriama nuolatos. Norint išsaugoti svarbiausią – savo teigiamas emocijas – derėtų nepamiršti ne tik savo, bet ir visuomenės bei gamtos interesų, kurie kasdien gali kisti.